Panašiai kaip ir kitose sporto šakose, kovos menuose sportines traumas patiria virš 70 % sportininkų. Traumos patiriamos varžybų arba treniruočių metu. Mokslininkų teigimu, pusės visų sportinių traumų būtų galima išvengti, tinkamai pasiruošus treniruotėms ar varžyboms.
Vis dėl to labai svarbu yra tai, jog beveik kas trečios traumos priežastys yra psichologinės kilmės. Moksliniai tyrimai rodo, kad sportinės traumos neretai patiriamos dėl sportininkų negalėjimo susikaupti, sukoncentruoti dėmesio.
Sportinių traumų tikimybę didina stiprios emocijos ir motyvacija. Be to, sportinėms traumoms įtakos turi stresas. Labai svarbu, kad dėmesį į psichologinius signalus, įspėjančius apie sportinę traumą, atkreiptų treneriai. Vienų sportinių tyrimų metu buvo nustatyta, jog treneriai pastebi šiuos signalus tą dieną, kai sportininkas patiria traumą.
Šie signalai – tai atidumo sumažėjimas, neigiamų emocijų dominavimas. Be to, priešingai nei buvo tikėtasi, paaiškėjo, kad treniruočių trukmė, koncentracijos ar motyvacijos sumažėjimas nėra nuolatiniai sportines traumas lydintys veiksniai.
Juk bet kurioje srityje – ar mūsų lauktų varžybos, vaidinimas, koncertas, ar pranešimo skaitymas konferencijoje – mes jaudinamės ir norime, kad viskas kuo sklandžiau pavyktų. Vis dėlto dažnai įvykiai klostosi ne taip, kaip norėtųsi.
Paprastai vienas pagrindinių dalykų, trukdantis gerai pasirodyti varžybose, yra netinkamas sportininko psichologinis nusiteikimas. Kovotojas stoja į startą, o jo mintys laksto kažkur kitur, arba sportininkas jaudinasi ir mintyse jau dalyvauja varžybose.
Arba jo būsena visiškai neprimena parengties kovai, kuomet atletas yra pasiruošęs ir nori varžytis, kuomet jaučiasi tvirtai ir ryžtingai. Kad prasidėjus varžyboms sportininkas jaustųsi pasiruošęs, reikia:
- Maksimaliai išnaudoti treniruočių laiką. Prieš varžybas tvirčiau jaučiasi ir labiau savimi pasitiki tas sportininkas, kuris žino, kad išnaudojo visą treniruočių laiką, kad sąžiningai tobulino kovos, imtynių techniką, kad gerino savo fizines savybes. Ir atvirkščiai, sportininkas, kuris praleidžia treniruotes arba mieliau bendrauja su draugais nei lieja prakaitą sporto salėje, stodamas į startą susiduria su didesnėmis kliūtimis – jis kelia sau aukštus tikslus, tačiau kartu abejoja, ar jam pavyks juos pasiekti, o visa tai didina jaudulį.
- Iš anksto pasirūpinti reikiama informacija ir priemonėmis. Daug geriau prieš startą jaučiasi tas sportininkas, kuris žino, kada ir kur reikės varžytis (pvz., kelinta jo kova, kuris ringo kampas), kuris prieš išvykdamas į varžybas pasitikrina, ar pasiėmė visą reikiamą aprangą, sportinę ir pagalbinę įrangą. Tuomet jam ar jo treneriui netenka švaistyti energijos lakstant ir bandant ištaisyti klaidas. Tokio pobūdžio veiksmai „išmuša iš vėžių“, reikalauja daug energijos ir trukdo pasiruošti startui.
- Iš anksto nusiteikti. Kitaip tariant, reikia „pasiruošimo būsenos“, jausmo, kad esate pasiruošę įveikti ir nugalėti. Labai svarbu nuolat negalvoti apie būsimas varžybas ir laukiančią kovą, „neperdegti“. Tai vienas kraštutinumų, į kuriuos puola dažnas sportininkas. Visiškai negalvoti apie būsimas nėra gerai, tačiau nuolatos apie jas galvoti taip pat nėra patartina. Kai šimtą kartų mintyse „peržiūrite filmą“ apie tai, kaip dalyvaujate laukiančioje kovoje, jūs tarsi iš tiesų joje dalyvaujate. Išnaudojate varžyboms skirtą energiją mintyse ir atėję į startą jau nebesugebate varžytis, nes esate išsekę. Labai svarbu stengtis laiku save sustabdyti – vos tik pastebėję, kad galvojate apie varžybas, imkite galvoti apie ką kitą – laisvalaikį, draugus, mokslus, darbą… apie ką tik norite.
Kartais turite pasitelkti ir savo vidinį balsą ir tiesiog įsakyti sau: „Stop! Apie varžybas jau pagalvojau, apmąsčiau viską, ką reikia, pasiruošiau, ir šiuo metu daugiau nieko negaliu padaryti, nieko negaliu pakeisti, tad turiu atsipalaiduoti ir nurimti.“
Peržiūrėti kitas kategorijas: