Sumo – tai nacionalinė japonų sporto šaka, išsivysčiusi senų senovėje, dar prieš mūsų erą, nors patys pirmieji rašytiniai šaltiniai sumo varžybas mini tik 642 metais, kuomet tuometinio imperatoriaus nurodymu jos buvo surengtos Korėjos pasiuntinio priėmimo šventės metu.
Nuo šios oficialios datos jos buvo rengiamos imperatoriaus rūmuose kiekvienais metais. Varžybos vykdavo ryžių derliaus nuėmimo šventės, kuri japoniškai vadinosi „sumai“, metu. Iš šio žodžio ir kilo japoniškų imtynių pavadinimas „sumo“.
Jau nuo senų laikų, dar iki pradedant sumo varžybas rengti imperatoriaus rūmuose, tokios imtys derliaus nuėmimo proga kaip viena iš šventimo ir pasilinksminimo formų būdavo rengiamos tarp valstiečių ir miestiečių.
Šių švenčių metu specialiai čempionatui atrinkti imtynininkai (apie keturiasdešimt žmonių) atstovaudavo skirtingiems šalies rajonams ir provincijoms. Rungtynių metu jie pasidalindavo į dvi komandas ir išsirikiuodavo pagal meistriškumo laipsnius aikštelės kairėje ir dešinėje pusėje. Visų priekyje stovėdavo pats perspektyviausias sunkiasvoris, vadinas „chote“, o toliau rikiuodavosi kiti kovotojai meistriškumo mažėjimo tvarka.
Pagrindinis turnyras, kurio metu tarpusavyje rungdavosi to paties lygio priešininkai, vykdavo vieną dieną. Kitomis dienomis vykdavo iškrentamosios varžybos ir taip iki absoliutaus nugalėtojo. Tais laikais kovotojai susiremdavo tiesiog ang lygios smėlio aikštelės.
Pagrindinis skirtumas tarp senųjų laikų sumo ir viduramžių sumo bei šiuolaikinio sumo yra tai, kad anuomet dar nebuvo nustatytų tikslių taisyklių, todėl kovų metu dalyviai dažnai patirdavo sunkių traumų.
Po teisėjo komandos kovotojai be jokios papildomos įžangos pradėdavo kovą. Be šiandieną leistinų imtynių veiksmų senovėje kovotojams būdavo leidžiama smūgiuoti kojomis ir rankomis į bet kurią kūno vietą.
Po kiekvienos kovos teisėjai garsiai paskelbdavo nugalėtoją ir jo komandos pusėje įbesdavo į žemę strėlę. Pasibaigus varžyboms, komanda nugalėtoja būdavo paskelbiama suskaičiavus streles.
Teisėjaudavo kovoms žymūs karvedžiai. Jeigu jie negalėdavo priimti bendro sprendimo, į pagalbą būdavo kviečiamas imperatorius, o jo balsas prilygdavo dievybių, kurių garbei ir būdavo rengiamos šios šventės, balsui.
Vėliau sumo buvo pradėta skirti į dvi rūšis: ritualinę-sportinę ir kovinę. Ritualinėje-sportinėje sumo buvo griežtai uždrausti smūgiai, ankščiau buvę gana populiarūs. Kovinė sumo tapo samurajų kautynių pagrindu.
Šios rūšies sumo ne tik puikiai tiki samurajų sportiniam pasirengimui patikrinti, bet ir gerai prablaškydavo po kovų. Ritualinė sumo ilgainiui virto liaudies sporto šaka, tuo labiau, kad imperatoriai rengdavo turnyrus vis rečiau ir rečiau.
Aukso amžiuje galutinai susiformavo 72 pagrindiniai sumo veiksmai ir turnyrų ritualas, išlikę iki mūsų dienų.
Sumo kovos ringas – tai 61 cm aukščio pakyla. Kovotjai susiremia nubrėžto rato viduje (rato skersmuo ne didesnis nei 4,6 m). Susirėmimą laimi tas kovotojas, kuris priverčia savo priešininką prisiliesti ringo grindų bet kuria kūno dalimi – keliu, ranka, galva – arba priverčia priešininką išeiti už rato ribų.
Taisyklės griežtai draudžia smūgiuoti rankomis ir kojomis. Profesionaliose sumo kovose nėra svorio kategorijų, todėl dažnai susitinka didelį svorio skirtumą turintys atletai. Nors kovos technika vaidina svarbų vaidmenį, dažnai viską lemia didesnė kovotojo masė.
Titulas „yokozuna“ atsirado maždaug pries tris šimtus metų. Nuo to laiko šį, patį aukščiausią titulą sugebėjo pelnyti tik apie penkiasdešimt kovotojų. „Yokozuna“ užima ypatingą vietą sumo pasaulyje. Šį titulą sportininkas turi tol, kol savo noru pasitraukia iš sporto. Kad galėtų pretenduoti į šį titulą, imtynininkas turi mažiausiai du kartus laimėti didelius čempionatus ir iškovoti „odzeki“ vardą. Be to, kovotojo reputacija teisėjų ir sportininkų akyse turi būti ypač gera.
Sumo rungtyse didžiulę reikšmę turi psichologinė kova „sikiri“. Sugniaužę kumščius ir šiek tiek pasvirę į priekį, kovotojai iš lėto artinasi vienas prie kito ir sustoja dešimties centimetrų atstumu. Tuo pačiu metu jie gręžte gręžia vienas kitą akimis, stengdamiesi mintimis sunaikinti priešininką. Anuomet, kai „sikiri“ laikas būdavo neribojamas, pasitaikydavo atvejų, kad vienas priešininkų išsigąsdavo baisaus žvilgsnio ir pasiduodavo be kovos. Nuo 1950 m. „sikiri“ trunka 2-4 min. Pati kova tęsiasi 5-7 min.
10-15 metų vaikai ir paaugliai gali tapti sumo mokiniais. Ir nors pirmenybė teikiama aukštesniems bei stambesniems berniukams, vaikystėje jie nė iš tolo neprimena tų gigantų, kuriais vėliau tampa. Sumo kovotojo kūnas formuojamas treniruotėmis, auginant raumenis ir masę.
Sumo imtynininkų dienotvarkė labai griežta. Imtynininkai keliasi su pirmaisiais saulės spinduliais, prausiasi ir tvarkosi. Tada nuo šeštos valandos ryto tuščiu skrandžiu treniruojasi apie keturias valandas. Apie vienuoliktą valandą daroma ilga pertrauka. Imtynininkai maudosi karštoje vonioje ir pusryčiauja. „Žvėriškai“ išalkę imtynininkai pusryčiauja tiek, kiek telpa. Nustatyta, kad paprastai aukštesnės kategorijos sumo meistras suvalgo apie 5-6 eilinio žmogaus įveikiamas porcijas.
Sunkiasvorių pusryčiai – kaloringas mėsos ragu su daržovėmis arba ryžiais. Šis patiekalas gaminamas specialiame puode, kuris kaitinamas ant lėtos ugnies. Ragu receptą privalu žinoti kiekvienam sumo imtynininkui, nes sumo klubuose kiekvieną dieną skiriamas budintis imtynininkas, gaminantis maistą visai grupei.
Po pusryčių atletai 2-3 val miega, kad skrandis suvirškintų ypač sočius pusryčius ir atsistatytų per treniruotę prarasta energija. Pailsėjus – vėl trumpa treniruotė ir lengva vakarienė. Be to, sumo sporto šakos atstovams leidžiama valgio metu išgerti alaus arba sakės.
Kūno puoselėjimo kultūra sumo sporte ypač išvystyta. Įdomu tai, kad palikę šį sportą sumo imtynininkai porą metų laikydamiesi specialių dietų grįžta prie normalaus kūno svorio, būdingo eiliniams žmonėms. Be mitybos sumo sporte svarbus vaidmuo tenka masažui, vandems procedūroms, kasdieniams lankstumo ir tempimo pratimams, dėl kurių gigantai gali laisvai atlikti tokius gimnastikos pratimus kaip špagatas, tiltelis ir pan.
Kad sumo sportininkai didelį dėmesį skiria savo kūno puoselėjimui rodo ir jų ypatingos šukuosenos. Būtent šukuosena išskiria sumo imtynininką minioje. 1871 m. imperatorius Meidzi išleistas įsakymas reikalavo, kad visi vyrai, išskyrus sumo kovotojus, nusikirptų plaukus.
Sumo imtynininkai ir šiandien didžiuojasi savo šukuosena, kurios specialus mazgas ant pakaušio nusako sportininko meistriškumo lygį.
Peržiūrėti kitas kategorijas: