parallax background

Muhamedas Ali

 

Pasaulis galėjo niekada nesužinoti apie Muhamedą Ali (Muhammad Ali), jei ne pavogtas dviratis. 1954 m. spalį dvylikametis Kasijus Marcelus Klėjus (toks tuomet buvo jo vardas) savo naujuoju dviračiu nuvažiavo į Luisvilio (Lousville) namų parodą Kolumbijos rūmuose (Colombia Auditorium). Jiedu su draugu praleido ten visą dieną, žiūrinėdami ir rinkdami nemokamus eksponuojamo maisto pavyzdžius. Atėjus laikui važiuoti namo, Klėjus pastebėjo, kad dingo jo dviratis. Jį nusiuntė į rūsyje esančią sporto salę, kur vietos policininkas Džojus Martinas (Joe Martin) laisvalaikiu mokė berniukus kovos meno. Martinas taip ir nerado berniuko dingusio dviračio, tačiau paskatino Klėjų pradėti mokytis bokso. Jau po šešių savaičių Klėjus laimėjo savo pirmąją trijų raundų kovą prieš kitą naujoką. Jis atrado įgimtą talentą ir labai stengėsi jį lavinti, beveik visas savo jėgas atiduodamas boksui. Kai Klėjui sukako aštuoniolika, jis jau buvo sudalyvavęs 108 mėgėjų kovose, laimėjęs šešias Kentukio auksinės pirštinės (Kentucky Golden Gloves) pirmenybes, du Nacionalinius turnyrus ir du Nacionalinės mėgėjų sporto sąjungos čempiono titulus.

1960 m. Klėjus buvo išrinktas dalyvauti Olimpinėse žaidynėse Romoje, nors iš pradžių jis ir nelabai norėjo ten važiuoti dėl skrydžio baimės – baimės, kuri jį lydėjo daugelį metų. Italijoje Klėjus daug treniravosi, bet rasdavo laiko ir naujoms pažintims, todėl tapo vienu žinomiausių ir mėgstamiausių sportininkų Olimpiniame kaimelyje. Klėjus palyginti lengvai laimėjo tris pirmąsias kovas, tačiau finale jis susitiko su kur kas labiau patyrusiu boksininku – triskart Europos čempionu ir 1956 m. Olimpiados bronzos medalininku Zbignevu Pietčykovskiu (Zbigniew Pietrzykowski) iš Lenkijos. Be to, lenkas buvo kairiarankis ir tai iš pradžių sutrikdė Klėjų. Pirmajame raunde jam teko keletas stiprių smūgių, tačiau antrajame jis sugebėjo jų išvengti. Prasidėjus trečiajam raundui, Klėjus atgavo formą ir įsikibo į bepavargstantį lenką, siekdmas laimėti kuo daugiau taškų.

Kai vaikinas grįžo į Ameriką kaip Olimpiados aukso medalininkas ir nacionalinis didvyris, jį užplūdo vadybininkų ir rėmėjų, norinčių su juo bendradarbiauti, pasiūlymai. Klėjus pasirinko vietos sindikatą – „Louisville Sponsoring Group“ – vienuolikos vyrų komandą, kuri susibūrė, kad pradėtų jo kaip profesionalo karjerą. Jie tuoj pat nusprendė, kad Klėjui reikalingas labiau patyręs treneris ir nusiuntė jį į Kaliforniją treniruotis su gyvąja legenda Arčiu Muru (Archie Moore). Deja, šis planas nebuvo sėkmingas. Muras bandė išmokyti Klėjų kitokio boksavimosi stiliaus, versdamas siekti gerų rezultatų nuobodžiai kartojant tuos pačius pratimus, tačiau Klėjui nepatiko, kai jam vadovaudavo, tad po mažiau nei dviejų mėnesių jis išvyko namo Kalėdoms ir niekada nebegrįžo pas Mūrą.

Vėl prasidėjo tinkamo trenerio paieškos. Šį kartą rėmėjai pasamdė Andželo Dandį (Angelo Dundee), labai gerbiamą trenerį iš Majamio. Užuot spaudęs, Dandis skatino ir mokė Klėjų, girdamas jo privalumus. Tarp judviejų greitai užsimezgė tvirtas ryšys.

Per kitus keletą mėnesių Klėjus susirungė su keliais patyrusiais boksininkais ir visus juos nugalėjo. Nė vienas iš jų negalėjo susidoroti su jo greičiu ringe ar su jo pašaipomis kovos metu, kurios dažnai taip supykindavo priešininkus, kad šie užmiršdavo savo kovos techniką. Šiuo laikotarpiu Klėjus pradėjo tobulinti sau būdingą „tauškėjimo“ įprotį, paversdamas jį meistriškumu. Iki tol dauguma boksininkų nebuvo linkę daug kalbėti prieš kovą, tačiau Klėjus viską pakeitė. Jis puikiai mokėjo save reklamuoti, o jo charakteris padėjo jam tinkamai pateikti savo įžūlius teiginius. Tai buvo tokia patraukli ir maloni asmenybė, kad beveik niekas negalėjo piktintis dėl jo pagyrų, kurios kartais atrodydavo atstumiančios.

Iki 1962 m. Klėjus kovėsi 15 profesionalių kovų ir visas laimėjo anksčiau laiko. Pagaliau atėjo laikas susikauti su „didelį“ vardą turinčiu boksininku: buvo pasirinktas buvęs sportininko treneris Archie Moore. Tuo metu Moore buvo jau penkiasdešimtmetis ir Klėjus nesunkiai laimėjo prieš jį ketvirtajame raunde. Po šios kovos dar septynios profesionalios kovos baigėsi anksčiau laiko. Žmonėms tai labai patikdavo, tad bilietai į jo kovas būdavo išperkami iš anksto.

Tuo metu sunkiasvoriu čempionu buvo Sonis Listonas (Sonny Liston). Buvo manoma, kad jis buvo geriausias visų laikų sunkiasvoris boksininkas. Jis garsėjo ne tik savo puikiomis kovomis, bet ir nemaloniu būdu bei bauginančia reputacija. Sonis ne kartą buvo suimtas, įkalintas už ginkluotą apiplėšimą bei už policininko sumušimą, buvo įsivėlęs į nusikalstamų grupuočių veiklą. Vis dėl to, kad taptų pasaulio čempionu, Klėjus turėjo jį nugalėti.

Daugelis negalėjo patikėti, kad iššaukiančiai besielgiantis jaunuolis iš niekur atėjo ir nugalėjo čempioną. Dar daugiau, po pergalės spaudos konferencijoje kažkas neišvengiamai paklausė apie „juoduosius musulmonus“ ir Klėjus aiškiai pareiškė, kad jis yra Islamo nacijos (Nation of Islam) narys. Netrukus jis pakeitė vardą. Musulmonai paaiškino jam, kad dauguma tamsiaodžių žmonių paveldi savo vardus iš protėvių, kurie vergovės laikais buvo vadinami šeimininkų garbei. Kasijus Marcelus Klėjus kažkada buvo baltasis iš Kentukio, kuriam priklausė Klėjaus prosenelis. Klėjus didžiavosi savo vardu, tačiau dabar jis buvo siejamas su vergija. Iš pradžių, duodamas autografus jis pasirašinėjo „Cassius X Clay“, kur X reiškė jo prarastą afrikietišką tapatybę, tačiau 1964 m. kovo 6 d. Islamo nacijos lyderis Elijas Muhamedas radijo laidos metu suteikė jam Muhamedo Ali vardą. Visa tai atrodė gana lengvabūdiška, tad padžioje žiniasklaida ir bokso administracijos atstovai pasipiktino ir atsisakė pripažinti naująjį vardą.

Nuo to laiko Ali profesinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime jautėsi vis didesnė musulmonų įtaka.

Nuo 1967 metų prasidėjo boksininko nesėkmės. Tų metų pradžioje Ali turėjo kautis su Ernie Terrel. Ta kova buvo baisiausia ir žiauriausia Ali karjeroje. Iš pradžių Terelas patyrė akies traumą, kurią, jo žodžiais tariant, Ali sukėlė tyčia, nors šis tai neigė. Terelui pradėjo dvejintis vaizdas ir jis negalėjo tinkamai boksuotis, kadangi nematė, kur smogti. Prasidėjus aštuntam raundus, Terelas jau buvo faktiškai bejėgis, tačiau Ali tęsė kovą dar septynis raundus, be perstojo smūgiuodamas ir šaukdamas: „Koks mano vardas?“. Teleras jo nesiklausė – jis buvo pernelyg užsiėmęs stengdamasis išgyventi.

Žmonių pagarba Ali sugebėjimams, kuri buvo jaučiama po kovos su Cleveland Williams, labai smuko po kovos su Terelu. Spauda atvirai pasmerkė Ali žiaurumą ir brutalumą bei jo akivaizdų teisingumo ir padorumo normų ignoravimą. Ali žinojo, kad nuėjo per toli, tačiau ir toliau neigė, kad boksavosi nesąžiningai. Tai buvi visiškai netinkamas laikas tokiam fiasko visuomenės akyse, nes būtent tuomet Ali bandė išsikovoti žmogaus, atsisakančio eiti į kariuomenę dėl religinių įsitikinimų, statusą ir teigė, kad jis taikus žmogus, tačiau tuo pačiu metu jis smarkiai sumušė kitą boksininką ringe.

Po šio incidento Niujorko valstijos sporto komisija sustabdė Ali bokso licencijos galiojimą ir anuliavo jo titulo pripažinimą. Visos kitos JAV komisijos greitai pasekė šiuo pavyzdžiu. Iš tikrųjų tai reiškė, kad Ali neteko ir pasaulio sunkiasvorių boksininkų čempiono titulo, ir teisės profesionaliai boksuotis Amerikoje.

Po dešimties dienų Ali stojo prieš federalinę didžiąją žiuri Hjustone, kur jam buvo pateikti oficialūs kaltinimai. Ali buvo paleistas už 5 000 JAV dolerių užstatą. Jo teismas prasidėjo tik birželio 19 d. ir pakako vos dviejų dienų, kad jis būtų pripažintas kaltu dėl atsisakymo vykdyti karo tarnybą. Ali teisėjas skyrė didžiausią bausmę – penkerius metus kalejimo ir 10 000 JAV dolerių baudą. Be to, teisėjas nurodė atimti Ali pasą, kas iš esmės reiškė Ali kaip boksininko karjeros pabaigą artimiausioje ateityje, kadangi jis neturėjo teisės boksuotis Amerikoje.

Ali advokatai tuoj pat pradėjo apeliacinį procesą, taigi Ali vėl buvo paleistas už užstatą. Dabar jį nuolat sekė FTB, jis negalėjo užsidirbti pragyvenimui.

Vis dėlto ilgi bylinėjimosi metai nepraėjo be pasekmių. Ali ėmė prarasti savo formą. Jis pralaimėjo kovą prieš Joe Frazier. Į šių gigantų kovą 1971 metais susirinko 20 000 žmonių. Kiekvienam kovotojui buvo pažadėta sumokėti po 2,5 mln JAV dolerių už kovą. Vėliau sekė pralaimėjimai prieš Albertą Hallą ir Nortoną. Dar viena Ali kova buvo gana nesėkminga: jis buvo pakviestas susikauti su Japonijos imtynininku Antonio Inoki Japonijoje. Kova vyko pagal MMA taisykles 15 raundų po 3 minutes. Inoki laikėsi imtynių taktikos ir stengėsi išvengti čempiono smūgių, o Ali savo ruožtu sugebėjo suduoti tik pustuzinį smūgių, iš kurių vos du buvo taiklūs. Kai kurie Inoki kojų spyriai rimtai pakenkė Ali kojoms ir vėliau jis buvo paguldytas į ligoninę, kad išsigydytų patirtas traumas. Kova baigėsi lygiosiomis.

1981 metais Ali galutinai pasitraukė iš sporto. Spaudos konferencijoje jis yra pasakęs: „aš suprantu, jog tai pabaiga; aš ne beprotis… bet manęs bent jau nenugalėjo. Mes visi kažkada pralaimime. Mes visi senstame.“

Per savo karjerą Ali dalyvavo 61 profesionaliose bokso kovose, iš kurių pralaimėjo tik penkias. Savo geriausiais metais jis negalėjo boksuotis tris su puse metų dėl teisinių problemų su šaukimo komisija, tačiau sugebėjo tris kartus iškovoti pasaulio sunkiasvorių boksininkų čempiono titulą. Jis užsitarnavo ramų poilsį, baigęs sportinę karjerą, bet ne viskas klostėsi taip, kaip jis tikėjosi.

Pirmiausia 1984 m. jam buvo diagnozuotas Parkinsono sindromas – neurodegeneracinis susirgimas, kurio priežastis buvo smegenų ląstelės, pažeistos dėl boksininko karjeros metais patirtų smūgių į galvą. Skirtingai nuo Parkinsono ligos, kai smegenų ląstelės palaipsniui degeneruoja ir miršta, Parkinsono sindromas neprogresuoja, todėl pradžioje buvo manoma, kad pasitelkus gydymą vaistais Ali galėtų normaliai gyventi. Deja, Ali požiūris į vaistus niekada nebuvo rimtas ir jis dažnai atsisakydavo reguliariai gerti tabletes. Be bokso jo gyvenimas prarado prasmę ir kurį laiką jis tiesiog plaukė pasroviui be jokio tikslo.

Ali vis dar yra šelmiškas storžieviškas pokštininkas ir jam patinka rodyti magiškus triukus vaikams. Jis daug laiko praleidžia namie, studijuodamas Islamo tikėjimą, skaitydamas Koraną ir pasirašinėdamas Islamo pamfletus, kad galėtų skleisti savo tikėjimą, tačiau jo gyvenimas jokiu būdu nėra ramus. Ali daug keliauja ir, kur jis bebūtų, jį vis dar atpažįsta ir prašo autografo. Jis kiek įmanoma stengiasi išnaudoti savo šlovę visuomenės labui – lanko Amerikos mokyklas, skatindamas mažinti rasinius nesutarimus, o 1985 m. vasarį jis vyko į Beirutą dalyvauti derybose dėl keturiu Amerikos diplomatų išlaisvinimo. 1990 m. Ali lankėsi Irake, kur bandė užkirsti kelią karui; jam nepasisekė, tačiau jis sugebėjo kartu parsivežti 15 amerikiečių įkaitų, kurie buvo naudojami kaip Sadamo Huseino „gyvasis skydas“.

1996 m. Ali buvo pakviestas uždegti Olimpinę ugnį ir pradėti žaidynes Atlantoje. Visas pasaulis stebėjo, kaip jis užlipo į stadiono viršūnę, nešdamas Olimpinį fakelą, ir jis vėl patraukė visuomenės dėmesį. Ali pasitraukus iš bokso ringo, daugelis žmonių pradėjo ieškoti kito Muhamedo Ali, galinčio jį pakeisti, tačiau jiems teks nusivilti. Jis visada buvo daugiau nei įžymus sportininkas. Jis žmogus, kuris tvirtai laikėsi savo įsitikinimų, nepaisydamas asmeninių praradimų. Kaip jis pats kartą pasakė: „Nesurasite kito tokio kaip aš dar 200 metų“.

 
Prenumeruokite
PRENUMERUOTI

Nepraleiskite nuolaidų ir
naujausių pasiūlymų!