fbpx
Džiudžitsu – pasiduoti, kad nugalėtum

Džiudžitsu – pasiduoti, kad nugalėtum

XVII a. pasibaigus Japonijoje visa griaunantiems karams, šalyje pagaliau įsigalėjo ilgai laukta taika. Šarvai ir ginklai ilgam buvo atidėti į šalį, suslėpti į skrynias. Šie visai Japonijai svarbūs pokyčiai sukėlė tikrą revoliuciją kovos menų be ginklo srityje. Laikai, kai raiti kariai sunkiais, judesius varžančiais šarvais kovodavo sunkiais ginklais tapo praeitimi, ir kovos menų specialistams atsivėrė kur kas daugiau galimybių mokytis panaudoti žmogaus sugebėjimus.

Būtent šiame amžiuje karo metu įgyta kovinė patirtis buvo pradėta taikyti taikiems sportiniams susirėmimams, pradėtos steigti kovos menų mokyklos. Tobulėjo imtynių technika, pasirodė pirmieji rašytiniai fundamentalūs darbai apie bu-dziucu. Toks nuoseklus darbas lėmė naujos kovos plikomis rankomis technikos, t.y. „džiudžitsu“ atsiradimą. Šis pavadinimas reiškia gilią mintį slepiantį „minkštumo meną“.

Džiudžitsu minimas jau samurajų kovų laikais, o plačiau paplito nuo VIII a. Senojo džiudžitsu kovos technika apėmė daugybę dalykų. Ją sudarė kendo (kardo) technika, koviniai veiksmai su javara (delno dydžio lazdelėmis), tanto (dilbio ilgio tiek peilis, tiek medinė lazda), dzo, bo lazdomis, smūginė rankų ir kojų technika, imtynių technika stovint ir parteryje, kova prieš ginkluotą priešininką neturint ginklo ir su ginklu

Džiudžitsu pagrindu tapo idėja nugalėti beginklį ar ginkluotą priešininką pasinaudojant ne jėga, o lankstumu. Kovos tikslas – priešininko jėgą nukreipti per save arba pro šalį, o kai priešininkas nuvargs stengdamasis tave įveikti, pridėti dar šiek tiek pastangų, kad laimėtum kovą. Tokia džiudžitsu esmė. Reikėtų pripažinti, kad ši mintis nebuvo nauja tuometiniame kovos menų pasaulyje.

Nors Japonijoje „minkštumo menas“ pirmą kartą minimas „Kondziaku Monogatari“ novelėse, įtrauktose į žymų XI a. išleistą literatūros rinkinį, senieji rašytiniai šaltiniai teigia, jog pirmajam į galvą „minkšto pasidavimo“ mintis dingtelėjo gydytojui iš Nagasakio Akijamai Sirobei. Gydytojas kelerius metus studijavo Kinijoje tradicinę mediciną ir tuo pat metu mokėsi imtynių meno hakudos.

Grįžęs namo jis įkūrė privačią kovos menų mokyklą, kur pabandė savo tautiečius mokyti hakudos meno. Visgi šios kovos technikos pagrindą sudarė smūgiai, kuriuos reikėjo tobulinti metų metais, tad netgi sąžiningi ir kantrūs japonai neatlaikydavo tokių nuobodžių treniruočių. Mokykla apmirė.

Gydytojas Akijama Sirobė suprato, kad bazinę techniką reikia papildyti kažkuo nauju, įdomesniu ir universaliu. Suprantama, gydytojas žinojo pagrindinę kinų filosofijos koncepciją JAN ir JIN bei mąstė apie jos pritaikymo galimybę šiai kovos meno technikai.

Žinoma, jei Akijama būtų išmanęs vieną iš kinų ušu stilių, jis nebūtų taip laužęs galvos, tačiau jis buvo susipažinęs tik su tose apylinkėse, kur mokėsi, buvusios mokyklos imtynių technika. Būtent todėl, kaip sakoma Rytuose „jo protas blaškėsi ieškodamas savo kelio“… Akijama Sirobė prarado ramybę.

Kartą jis vaikštinėjo po žiemos sodą, ilsėdamasis kūnu ir dvasia bei gėrėdamasis krintančiu sniegu. Tą akimirką jis apie nieką negalvojo, tiesiog grožėjosi nuostabia gamta. Staiga jis sustojo, nes už nugaros išgirdo traškesį. Atsisukęs išvydo, jog neatlaikiusios jas dengusio sniego nulūžo kelios sakurų šakos, o liauna ievos šaka išsilenkė nuo savo svorio, numetė ją slėgusį sniegą ir vėl atsitiesė.

Sujaudintas šio vaizdo, Akijama sugrįžo namo, tačiau smegenys jau karštligiškai dirbo: „Štai ko aš taip ilgai ieškojau – pasiduoti, kad nugalėtum!“ Trejus metus meistras tobulino savo techniką, vienus elementus įvesdamas, kitų atsisakydamas kaip netinkančių jo kuriamai sistemai, kurią jis pavadini „džiu“, kad reiškia „minkštas“ arba „pasiduodantis“. Dirbdamas su mokiniais Akijama atrasdavo vis naujų ir naujų veiksmų, suteikiančių galimybę neutralizuoti kilusią agresiją.

Ilgainiui nusistovėjo mažiau daugiau pastovi sistema iš 300 techninių veiksmų, kuriuos jo mokiniai pavadino „Ievos sielos mokykla“. Būtent ši mokykla tap pagrindine džiudžitsu vystymosi Japonijoje baze.

Vienas charakteringų senojo džiudžitsu bruožų yra tas, kad apie 300 metų šiuo kovos menu buvo užsiiminėjama tik samurajų kilmės šeimų įkurtose mokyklose. Prasčiokams užsiiminėti džiudžitsu buvo griežtai draudžiama.

Pagal tuometines tradicijas džiudžitsu mokymą sudarė trys etapai:

Pirmasis – mokinio priėmimas į mokyklą. Tam tikslui reikėjo pristatyti rimtą rekomendaciją, atlaikyti įvairius fizinius ir dvasinius išbandymus.

Antrasis – trukdavo net kelerius metus. Tai bazinės technikos mokymasis. Dienų dienas reikėdavo tobulinti tuos pačius judesius ir smūgius. Ši sistema buvo pagrįsta racionalia logika, mokė ištvermės ir užsispyrimo. Na, o ištverti tuos kelerius pagrindinio mokslo metus sportininkams padėdavo mintis, jog prasidėjus trečiajam etapui jie pagaliau sužinos slaptąją džiudžitsu techniką, gilinsis į pačius sudėtingiausius veiksmus.

Šiandieną džiudžitsu vis dar praktikuojamas kaip ir prieš šimtmečius, tačiau šiek tiek modernizuota ir sportui pritaikyta forma. Reikėtų paminėti, jog iš senojo džiudžitsu kilo tokie garsūs stiliai kaip mūsų dienomis olimpine sporto šaka tapęs dziudo bei visame pasaulyje garsus brazilų džiudžitsu. Beje, brazilų džiudžitsu Braziliją pasiekė tik 1914 m., kai jį propaguoti šioje šalyje pradėjo dziudo meistras Mitsuyo Maeda. Kaip žinome, brazilų džiudžitsu ilgai neužleido lyderio pozicijų, o ir dabar garsėja pasaulyje kaip vienas populiariausių mišrių kovos menų.

Net ir šiandien visos japonų džiudžitsu mokyklos turi Išlaikiusios savas tradicijas:

  • keiko gi arba tradicinis baltas kimono (spalvingiausias gali būti juodas kimono arba tradicinis mėlynas).
  • sporto salės paprastumas – siejamas su kuklumu, būdingu daugeliui japonų tradicinių kovos menų.
  • tradicinė meistriškumo laipsnių sistema.

DŽIUDŽITSU JAPONAMS – PASIDAVIMO PRIEŠININKO JĖGAI FILOSOFIJA, O NE ATSAKYMAS JĖGA Į JĖGĄ.

Manipuliavimas priešininku, pasinaudojant jo jėga, suteikia meistrui galimybę kontroliuoti savo priešininką ir neleisti pasipriešinti kontratakai.

Jau senų senovėje japonai apibrežė, kokia turi būti kario dvasinė būsena, kad laimėtų mūšį.

Tai yra taip vadinamas visapusiškas sąmoningumas (literatūriškai „stipri dvasia“), kai kovotojas bet kurią akimirką yra pasiruošęs viskam; spontaniškumas („negalvojimas“), lemiantis staigius veiksmus, negalvojant apie pasekmes; ir šaltakraujiškumas, ramumas (literatūriškai „nepajudinamas protas“).

Peržiūrėti kitas kategorijas:

Parašykite komentarą

Uždaryti